Kultūros krizės samprata Osvaldo Spenglerio filosofijoje

Abstract

Straipsnyje analizuojamos garsaus vokiečių mąstytojo, gyvenimo filosofijos tradicijų tęsėjo Osvaldo Spenglerio įžvalgos apie civilizacijos raidos dėsningumus ir kultūros krizės gelmines priežastis. Pirmoje dalyje, remiantis kultūros ir civilizacijos disjunkcija, parodoma, kad Spenglerio koncepcijoje, plėtojant vokiečių kultūros filosofijos tradicijas, kultūra išreiškia gyvybingas visuomenės raidos tendencijas – tobulėjimą, asmens laisvę, kūrybinio augimo ir klestėjimo laikotarpį; civilizacija, kaip paskutinioji jos fazė, žymi mirties ir stagnacijos laiką, o kartu išreiškia kultūros krizę kaip autentiškos kūrybos nuosmukį, galiausiai nulemdama kultūros pabaigą.Antroje dalyje dėmesys sutelkiamas į miesto ir kaimo santykius, kurių analizė išryškina ciklinės civilizacijos ir kultūros raidos prieštaringumą. Nagrinėjamas Spenglerio požiūris į kultūros krizės priežastis ir apraiškas, parodant, jog kaimo aplinkoje klesti gyvoji kultūros dvasia, individualumas, intuicija, natūralumas, laisvė, tradicijos, vertybės, religingumas. Miestas – megapolis, kuris yra civilizacijos produktas, priešingai, įtvirtina aplinką, kuri nulemia masinės kultūros paplitimą, tradicinių vertybių nuvertinimą, vartotojiškumą, pragmatizmą, mados kultą ir paviršutiniškus grožio standartus, kurie destruktyviai veikia kultūros ir meno raidą, sunaikindami autentišką kūrybą bei kultūrines vertybes ir formas.